Laiškai iš Hiborėjos

Hiborėja, Barachano salos, Tortage

Trumpai brūkštelsiu kas nutiko per kelias pastarąsias dienas. Mano akys merkiasi o galūnės it švininės. Beveik negaunu progos nusnūsti, aš jau nekalbu apie ramų nakties miegą. Prieš kelias dienas, leidžiantis saulei išėjau iš džiunglių ir visiškai atvirai pasukau miesto link.

Ir kas galėtų pagalvoti, kad už miesto sienų kur kas pavojingiau nei džiunglėse.

Vartus saugojo vienintelis Raudonosios Rankos karys (Stromo asmeninė gvardija). Planas buvo paprastas. Grandines apvyniojau apie riešus ir pamėginau jas pridengti piktų šarvų dalimis. Visiškai užmaskuoti jų nepavyko, tačiau į akis jos irgi nekrito. Kadangi jau vakarėjo o sargybos postas yra miesto sienos šešėlyje, tikėjausi, kad pavyks prasmukti. Blogiausiu atveju vyliausi, kad sugebėsiu sudoroti vieną sargybinį ir niekieno nepastebėta pasitraukti atgal į džiungles. Tačiau įvykiai susiklostė labai netikėtai. Vartus saugojo karys vardu Laranga. Jis iš karto pastebėjo grandines, tačiau neišsidavė. Pasiūlė keliauti link netoliese statomos užtvankos ir būnant ten, gerai apmastyti ar aš tikrai noriu patekti į Tortage. Akimirką dvejojau. Palikti liudininką mačiusį mano veidą ir dabar jau žinantį, kad esu pabėgus vergė buvo kvaila, tačiau nuojauta liepė juo pasikliauti. Tad ir pasiklioviau.

Turachas. Kimeras. Kalvis. Žąsinas.

Neprašoviau. Užtvanka kurią minėjo Laranga buvo statoma tam, kad sustabdyti lavos judėjimą miesto link. Pasirodo visai nesenai pabudo ilgokai miegojęs ugnikalnis. Vietiniai net pasakoja istorijas, kad anas nepabudo, o buvo pažadintas. Kažkas net sakosi matę būrėją iš Stygijos klajojančią po apylinkes. Sako, kad tos kekšės dukters atvykimas ir sužadino ugnikalnį ir (kaip bebūtų keista) Piktų agresiją. Dar iš Larangos sužinojau, kad Piktai ėmė siautėti ne šiaip sau. Jie šienauja aukas Acheronui ir viliasi iššaukti mitinę būtybe, šikšnosparnį-demoną. Beje visa tai gali būti pasakos vaikams, būtų apmaudu, nes aš tapau jų dalimi…

Pagaliau mieste. Kalaviją išmainiau į kuoką. Kaunantis su šarvuotais Stromo pakalikais, ginklas laužantis kaulus praverčia labiau.

Pačią užtvanką statė vienas iš miesto kalvių. Turachas. Kimeras. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, juk žemiečiai sutverti tam, kad pagelbėtų vieni kitiems. Bent jau aš taip mąsčiau. Klydau. Turachas ignoravo mano prašymus pagelbėti ir visiškai ne dėl to, kad bijotų susidėti su verge. Jis, supranti, turi daug darbo ir be manęs. Šiknius! Ne geresnis už Vanirų šunpalaikius. Kaip ten bebūtų suderėjom mainus. Aš jam atboginu riedulių iš šalia esančios akmentašių stovyklos, jis nuima grandines. Sandoris rodės geras, nors vykdydama jo sąlygas bent 3 sykius vos galo negavau. Pirma. Stovykloje akmentašių jau nė pėdsakų nelikę, ten įsikūrė vietiniai puspiračiai, užgriuvę mane visu būriu. Šakalai gavo ko nusipelnė o aš eilinę kraujo puotą ir vėl mane užplūdusį keistą, bet malonų pasitenkinimo pojūtį. Panaši ataka pasikartojo jau prie pat riedulių, tačiau tai buvo tik įžanga. Kol ieškojausi riedulio sutikau tai, dėl ko tas suskis Turachas ir nesiryžo pats kelti čionai kojos. Iš kalne susiformavusio urvo ant manęs užvirto neregėto šlykštumo demonas, paprasčiausiai nepanašus į nieką ką esu regėjusi. Sunku ir apibūdint, kad būtų aiškiau tegaliu pasakyt, kad Vanirų motinos lyginant su šiuo — tikros gražuolės. Oi buvo kova! Pats Kromas būtų supavydėjęs! Kai grįžau su rieduliais ketinau nurėžti galvą ir Turachui, tačiau jis sąžiningai tęsėjo pažadą ir prieš nuimdamas grandines pridūrė, kad vietinių kaimiečių folkloras jo nedomina. Suprask jis nežinojo. Nususęs išverstaskūris…

Ši poniutė vardu Valerija. Kovėmės išvien netoli Tortage švyturio. Labai nustebo, kad jos nepažystu, teigia, kad ji tikroji miesto valdytoja. Mano požiūriu jos galva per šviesi, o veidelis per dailus, kad ji tinkamai eitų pareigas. Todėl ir šlaistosi po miestą naktimis…

Kai vėl pasirodžiau miesto prieigose jau buvo tamsu. Laranga mikliai pravedė mane pro vartus, prieš perduodamas postą vienai iš ištikimųjų Stromo kalių. Sako, kad ji karia praeivius atvykstančius į miestą naktį šiaip… Savo malonumui. Laranga išvadino ją „Nedakrušta Dekoratore“, kad ir ką tai reikštų. Už patekimą į miestą turėjau atlikti paslaugą ir Larangai. Pasirodo jis barškina vietinio smuklininko dukterį o kad būtų romantiškiau siunčia jai raštelius per nepažystamus žmones. Tebūnie, pergamento lakštas ne akmens riedulys, galiu ir panešioti.

Vis tik Laranga turi išlavintą skonį. Atnešusi raštelį smuklininko dukrai tuo įsitikinau.

Mieste vietoj poilsio iškarto įsivėliau į nešvarius vietinių žaidimus. Beieškodama Kalantės žmonių tapau sukilimo dalimi naktį ir Tortage valkatų išsigelbėjimu dieną. Naktimis miestas ištuštėja. Gatvėse lieka tik patruliai, tad viena išsėlinu į gatves ir pjaustau gerkles Stromo pakalikams. Dieną gi, Tortage verda gyvenimas. Tiesa dėl blokados žmonės negali nei dirbt, nei valgyt, nei toliau nuo namų nueit. Akimirksniu gali susilaukti durklo į pašonę. Tokiu būdu tiek amatininkai, tiek žvejai tapo savo ištuštėjusių prekystalių įkaitais. Padedu jiems kaip galiu. Moka variokais. Vis šis tas. Kai susidorosiu su Stromu ir nutrauksiu blokadą, niekas manęs nemokamai į Kimeriją neplukdys. Reikia art ir pjaustyt gerkles, kol už tai moka. Įdomu tai, kad dieną Tortage gatvėse mačiau ir daugiau išties pavojingų karių… Didžioji ju dalis, taip pat kaip ir aš, kaip įmanydami bando paslėpti Acherono ženklą.
Viskas… Turiu nusnūsti, panašu, kad dar šiąnakt teks apsilankyti ugnikalnyje ir pabendrauti su gyvate iš Stygijos.

Hiborėja, Barachano salos, paplūdimys

Nežinau, kam tai rašau… Gali būti, kad sau, jei dievai vėl atimtų gebėjimą prisiminti. Prisiminti kas aš. Dabar darosi pavydu, kai pagalvoju apie žmones turėjusius ir prisimenančius vaikystę. Viskas ką prisimenu aš — tarp dantų girgždantis smėlis ir Kalantė.

Mano gyvenimas prasidėjo vienoje iš Barachano salyno salų. Tikėtina, kad buvau mirus, tačiau Dievai dėl kažkokių priežasčių į mano kūną vėl įpūtė gyvastį mainais pasiimdami visus mano prisiminimus. Vėliau man paaiškino, kad Akvilonai šiam reiškiniui turi ir pavadinimą — amnezija. Man tai nieko nesako, bet irgi užsirašau, jei įvykiai pasikartos, bent jau Tarantijoj užteks vieno žodžio, kad paaiškinti žmonėms kas man. Aš praradau tik tą atminties dalį kuri tiesiogiai siejasi su manimi. Kai išvydau Kalantę apėmė keistas jausmas. Supratau ką jis kalba, pažinau vietovardžius. Kai bandžiau keltis gerokai suskaudo raktikaulį, tuomet prakeikiau Dievus. Žinau jų vardus. Žinau, kad aš kilusi iš šiaurės. Žinau, kad mano namai kalnuota vietovė vadinama Kimerija. Galvoje net regėjau šiokį tokį pasaulio žemėlapį, kai man pasakė, kad esu Barachano salyne iškart suvokiau, kad žinau kaip grįžti namo. Ir labai norėjau tai padaryti. Namo… Į šiaurę.

Žinau, kad iš manęs ne kokia dailininkė, bet pasistengiau įamžinti pirmą savo susidūrimą su Kalante.

Kalantė. Žilas, geranoriškas, nežinia ką paplūdimyje veikiantis žmogėnas. Tada jis man nesukėlė jokio įtarimo, mielai priėmiau jo pagalba. Jis bakstelėjo į mano kūną puošiantį ženklą, teigė, kad tai Acherono simbolis, ženklinantis jo vergus. Vadinas buvau vergė. Dabar suprantu, kad buvau vergė ne tik tiesiogine prasme. Kalantė teigia, kad mano kūnas ir protas buvo visiškai valdomas Acherono. Tiksliau jo ištikimojo šuns, Stygijos žynio Tot-Amono. Kol kas visos šios mintys man sukelia tik galvos skausmą ir net mėginimai rašyti ką rašau mane kamuoja. Reikalas tame, kad tai šiek tiek paaiškina mano prisiminimų išnykimą. Būti savimi aš nustojau dar iki Vakarų jūros bangoms išplaunant mane į krantą. Kažkokiu būdų Tot-Amonas pavertė mane bedvasiu ir beasmeniu Acherono vergu. Greičiausiai buvau jo armijos sudedamoji dalis, mat turiu išpuoselėtą o ne vergiškai perkarusi kūną. Sakoma, kad atsikratyti Acherono valdžios neįmanoma, o mano atvejis išskirtinis. Kalantė teigia, kad skęsdama jūros bangose aš miriau… arba beveik miriau ir Acherono esybė apleido dūžtantį indą. Tačiau ženklas liko… Ir panašu, kad jis sukels man nemažai rūpesčių. Kita vertus jis primins man, kam esu skolinga ir kieno galvą norėčiau išvysti ant kuolo. Bet pirma į šiaurę. Į Zingarą griausmo upės link, kurios vaga ir parves mane namo.

Tokia save išvydau atsispindinčią nuo vandens paviršiaus. Tokią save ir piešiu. Kairį petį vagoja šlyštus randas, nežinau jo kilmės. Buvau aprengta vergiškomis kekšės drapanomis. Jų iškarto atsikračiau.

Kalantė turėjo ir prastų žinių. Mano rankos vis dar buvo sukaustytos vergiškomis grandinėmis o tai Barachane garantuoja mirtį. Panašu, kad čia vyko ginkluotas perversmas ir vietinė valdžia buvo nugrūsta į pogrindį. Naujas vadovas Stromas miesto vartus atveria tik laisviems piliečiams. Didžioji jų dalis vagys, piratai, žudikai ir kitokio plauko maitvanagiai (te Kromas liepsnojančia srove nusimyža ant jų pūvančių kūnų). Mano vergiškos grandinės išduoda, kad esu netekus laisvės, tad į miestą man kelias užkirstas. Tie šunys paprasčiausiai atiduotų mane laukinių žvėrių ar Piktų malonei. Tačiau grandinės tai mažesnė problema. Kalantė teigia, kad mano galeros savininkas, vergvaldys Saduras blaškosi po džiungles ieškodamas miesto. Jei jis nuvyktų ten anksčiau nei aš, mano dainos sudainuotos. Visa laimė, kad mudu susidūrėm džiunglėse ir irklu suknežindama jo galvą, atgavau savo laisvę. Bent jau iš dalies.

Saduras — kalės vaikas.

Šias eilutes rašau sėdėdama per gerą mylią nuo Tortage. Kadaise tai buvo Barachano salų perlas. Nuostabaus grožio pirklių ir darbščių amatininkų miestas. Dabar jo vartus puošia pūvantys lavonai. Visi jūriniai keliai blokuojami Stromo karių, žmonės badauja, naktimis vyksta skerdynės. Sausumos keliai nors ir ne blokuojami, bet ne mažiau pavojingi. Ginkluotoji Tortage įgula nebeįšvyksta iš miesto, tad iš šiaurės čia atsibastę Piktai visai sužvėrėjo. Kelias namo nebus lengvas. Žinau tik tai, kad mieste rasiu pagalba. Kalantė žadėjo, kad rasiu… Kai tik atsikratysiu grandinių.

Tik įžengus į džiungles nurengiau kelis nukautus piktus. Apsiginklavau lenktu kardu. Greičiausiai Kušo meistrų darbas.

Barachano salų džiunglės — kadaise, turbūt buvo labai miela vieta. Tankūs, sultingi įvairiaspalvius žiedus kraunantys augalai supa keliauninkus iš visų pusių it neįveikiama siena. Tačiau keliauti jomis įmanoma, džiunglėse apstu žvėrių takų, kai kurie jų gerokai praplatinti nesenai salą užtvindžiusių Piktų ir šiaip įvairaus plauko šunų. Dabar, kai Tortage išgyvena blokadą džiunglėse siautėja nebaudžiamos plėšikų, piratų ar laivų katastrofas išgyvenusių vergų gaujos. Didžioji jų dalis susitelkusi krante kur smėlėti paplūdimiai užleidžia vietą pirmiesiems džiunglių tankumynams. Gyvena apie laužus ir laukia lengvo grobio, kad galėtų smogti bejėgei aukai. Jei ne Kalantė nežinau ar man pavyktų jiems pasipriešinti. Pokalbis su juo suteikė šiek tiek laiko, tad kai netoliese pasirodė pora plėšikėlių aš jau galėjau nulaikyti irklą. Tyško kraujas, lūžo kaulai o kovos įkarštyje aš nesugebėjau valdyti įsiūčio. Tik nustojus talžyti bekvapį ir jau beformį priešo kūną pajutau milžinišką jėgų antplūdį ir saldų pasitenkinimo jausmą… Tada pirmą kartą susimąsčiau — ar tikrai norėčiau prisiminti, ką aš veikiau lyg šiolei…

Išgelbėtoji. Žadėjo už gyvybę atsidėkoti. Tokių dalykų nepamirštu. Ateis laikas…

Netrukus džiunglėse sutikau ir šių pamazgų auką. Tortage miesto kekšė taip staigiai bėrė žodžius, kad dorai nė nesuvokiau kaip ji čia atsidūrė. Greičiausiai kažkas nenorėjo mokėti už paslaugas, tad pasinaudojęs paprasčiausiai atidavė ją džiunglių valkatų globon. Saugiai parlydėjau ją iki šios vietos, mačiau kad prie miesto vartų ją sutiko šiltai. Greičiausiai jai viskas gerai. Pažystama kekšė mieste pravers, kai tik ten nuvyksiu.

Šiam kartui turiu baigti. Netrukus tems, o netoliese mačiau įspūdingo dydžio Piktų stovyklas. Mačiau ir liekanas žmonių patekusių jiems į rankas. Piktai juos kankino ir tuo mėgavosi. Dauguma stulpus puošiančių lavonų, dėl jų kūnuose styrančių kreivų ir drūtų strėlių labiau priminė ežius, nei žmones. Nakvoti čia būtų kvaila. Turiu rasti kelią į miestą. Keverzodama šias eilutes, to tikrai nepadarysiu.

C.